Šamai yra ypač mėgstami žvejybos taikiniai, dėl jų įvairovės ir plėšrumo, kuris leidžia jiems įtraukti į savo racioną beveik viską, kas juda po vandeniu. Jie minta vėžiagyviais, varlėmis, dėlėmis ir kitomis mažesnėmis žuvimis. Dideli šamai taip pat gali maitintis vandens žinduoliais ir paukščiais, kartais suvalgydami net tas žuvis, kurias žvejai vertintų kaip vertingus trofėjus. Kanibalizmas taip pat nėra retas reiškinys šamų mityboje, o didesnis šamas gali praryti mažesnį be didesnių pastangų.
Šie plėšrūnai yra plačiai paplitę Lietuvos didesniuose upėse ir ežeruose, anksčiau juos buvo galima sutikti tik didžiuosiuose ir giliausiuose vandens telkiniuose, tačiau dabar jie yra įžuvinami ir mažesniuose ežeruose, prisitaikydami prie vietinių sąlygų. Šamai paprastai gyvena vieni, tačiau neršto metu ir šaltuoju metų laiku gali susiburti į nedideles grupes.
Didesni šamai dažniausiai renkasi gyventi atskirai, renkasi gilias duobes su pakankamu struktūros kiekiu, pavyzdžiui, įkritusias šakas ar didelius akmenis. Jie yra aktyviausi rytais ir vakarais, taip pat naktį, kai kyla iš savo slėptuvių medžioti arti vandens paviršiaus arba šalia duobės.
Šamai gaudomi naudojant įvairias technikas: nuo dugninės ir plūdinės meškerės iki spiningo ir velkimo. Itin populiarus yra kvokas, specialus įrankis šamų viliojimui. Žvejybai dideliems šamams reikalinga itin atspari įranga, nes šie gyvūnai yra stiprūs ir gali sukelti didelį pasipriešinimą. Ritės, valai ir pavadėliai turėtų būti parinkti atsižvelgiant į šamo jėgą, galintį sudraskyti įprastą žvejybos įrangą. Pinti valai ir metaliniai pavadėliai labai tinka šiai žvejybai, nes jie atsparūs šamų dantims ir kitoms mechaninėms įtakoms.
Kalbant apie masalus, šamų žvejyboje naudojama įvairiausių rūšių masalai, nuo naktinių sliekų iki mažų žuvų ar žuvies gabalėlių. Taip pat svarbu prisiminti, kad šamai labiau pasikliauja uosle nei rega, todėl kvapnūs masalai yra ypač veiksmingi. Kartais dirbtini masalai taip pat „paskaninami“ įvairiais kvapais, kurie pritraukia šamus.
